Pasirodė dar vienas ilgai brandintas žurnalo „Kelionė“ numeris. Kaip „Redakcijos palydėjime“ sako kun. Kęstutis Dvareckas, „didžioji „Kelionės“ tekstų dalis gimė susitikimuose, kurių daugelį įkvėpė šio numerio tema – laisvė. Laisvėjimo patirtys, tarsi raudona gija, driekiasi šios „Kelionės“ tekstuose.“ O žurnalo viršelyje matomas Andriaus Zakarausko tapybos darbas „Calming Stroke II“ kalba apie prisilietimo stebuklą. „Juk prisiliesdami prie žmogaus, su visa jo istorija ir išgyvenimais, dažnai esame palytėjami paties Dievo. Norisi tikėti, kad tuomet, kai prisiliečiame prie autentiškų, neretai skausmingų žmonių patirčių, patys tampame laisvesni matyti, jausti, kalbėti ir gyventi“, – sako kun. Kęstutis, kviesdamas atsiverti šiems susitikimams, pamažu verčiant žurnalo „Kelionė“ puslapius.
„Prisikėlimo kelionėje“ mus pasitinka jėzuito Carlos G. Vallés tekstas „Dievo debesis“. Jame pasakojama apie Išrinktosios Tautos laisvę keliauti paskui debesį: sustoti ir įsikurti, kai jis sustoja, ir pajudėti, kai pajuda jis. „Kasdien pasiruošę iškeliauti. Kasdien pasiruošę pasilikti. Tai ir yra gyvenimas Dvasioje. Tai ir yra Izraelio paslaptis“, – sako šio teksto autorius. Be to, „Prisikėlimo kelionėje“ t. Kazimieras Milaševičius, OSB tęsia straipsnių apie Sukūrimą ciklą ir šįkart pasakoja apie regimą kuriantį Dievo balsą.
Skiltyje „Tarnystė“ skaitytojų laukia susitikimas su gydytoja oftalmologe doc. dr. Genovaite Jusaitiene. Ji savo gyvenimą padovanojo sergantiesiems akių ligomis ir, kaip pati sakydavo, be pacientų tiesiog negalėjo gyventi. Genovaitė pasakoja, kaip basakojė alkana kaimo mergaitė, aplinkiniams pašiepiant, bet tėvelių raginama atkakliai siekė mokslo, o auklėtojos paskatinta svajonę studijuoti literatūrą iškeitė į medikės kelią ir niekada to nesigailėjo. Tačiau visą gyvenimą Genutę traukte traukė tiek literatūra, tiek menas, tiek apskritai kultūrinė ir visuomeninė veikla. Susitikimų metu, kai rengėme šį pokalbį, Genovaitės akys tryško gyvybingumu, tačiau labai greitai, tuoj po 92-ojo gimtadienio, ši nuostabi gydytoja iškeliavo į Amžinuosius namus, dar spėjusi padovanoti mums įspūdingą savo gyvenimo ir tarnystės istoriją.
„Pagrindinis principas, kuriuo vadovaudamiesi turime gyventi, yra meilės veikla“, – sako laidų vedėjas, humoristas, didžėjus Rimas Šapauskas, kalbėdamas apie šiandienos aktualijas, kiekvieno mūsų ir visos visuomenės vertybines nuostatas bei pasirinkimus. Dar vaikystėje perskaitytas Šventasis Raštas, tėvų įskiepytas ir vėliau, jau santuokoje su žmona Lina, visu grožiu išsiskleidęs tikėjimas, šiandien žinomam laidų vedėjui Dievo žodį leidžia liudyti ne lozungais, bet savo paties gyvenimo pavyzdžiu, krikščioniškomis vertybėmis paremta tvirta laikysena, įkvepiančia būti, kurti ir dalintis.
„Rytų išmintis sako, kad kai kurie keliauja tik kojomis – tai pirkliai, kuriems rūpi nuvykti į ekonominių interesų centrus; kiti keliauja akimis – tai turistai, kurie grožisi kraštovaizdžiais ir paminklais. Galiausiai yra keliaujantys širdimi – tai piligrimai, kurie į šventovę vyksta su visa savo dvasios gelme, meile ir tikėjimu“, – sako arkivysk. Lionginas Virbalas, straipsnyje „Kai kviečia pats kelias“ pasakodamas apie išlaisvinančią piligrimystę. Dar viename „Tikėjimo vartų“ tekste „Dievui rūpinti laisvė“ kun. Sigitas Žilys dalinasi savo įžvalgomis apie laisvę. Pasak jo, „pati didžiausia mūsų laisvė yra gebėjimas spontaniškai daryti gera. Juk šito mes labiausiai ir trokštame, bet šventaisiais tampama tada, kada šis troškimas išauga į džiaugsmingą spontanišką veiksmą.“
„Sielogydoje“ Jūsų laukia du gilūs ir svarbūs tekstai. Vienas jų – Dominykos Navickaitės parengtas straipsnis „Egzistencinės terapijos iššūkis“, kuriame kalbama apie laisvės bei atsakomybės sampratą. Kitame psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė kviečia skaitytojus pažvelgti į gyvenimo vidurio krizę ir paklausti savęs: „Kaip sėkmingai sugrįžti namo?“ Pasak psichologės, „krizė – tai, kas dvasinėje plotmėje vadinama tamsiąja naktimi, sausra ir dykuma, pažįstama kiekvienam. Šis laikas, per kurį mirštame ir vėl atgyjame, mūsų gyvenimui suteikia naują formą. Niekas nesibaigia, bet ištvėrę depresiją, nerimą, baimes, prislėgtumą, skausmą ir kančią – tai, kas kyla iš sielos gelmių, esame jau kiti ir kitokie, pasiruošę naujam gyvenimo nuotykiui.“
Skiltyje „Civitas“ šįkart gvildenama vertybių tema. Kas gi tos vertybės? Kodėl apie jas beveik nekalba Katalikų Bažnyčia, savo Katekizme jas mininti tik prabėgomis? Kuo gi vertybės skiriasi nuo dorybių? Ir kodėl svarbu įsivardinti pagrindinę vertybę savo gyvenime? Tokius klausimus kelia skaitytojų mylima autorė Jūratė Micevičūtė straipsnyje „Vertybių spindesys ir skurdas“.
Rubrikoje „Šventumo kvapsnis“ kun. Martynas Povylaitis, SC skaitytojus kviečia susipažinti su kankiniu slovaku pal. Titu Zemanu, kuris sovietų nuteistas ir kankintas už tai, kad jaunuoliams, norėjusiems žengti salezietiško pašaukimo keliu, padėjo vykti mokytis į Italiją. Pats kun. Titas nepaprastai vertino savojo pašaukimo dovaną ir už laisvę ja gyventi sutiko mokėti pačią didžiausią kainą. O svarbiausia šio kankinio dvasingumo pamoka yra labai paprasta: Dievas suranda mus tose sąlygose, kuriose esame.
„Atminties“ skiltyje pratęsiama sovietmečio kovos už laisvę tema – čia mūsų laukia partizano Juozo Jakavonio-Tigro gyvenimo liudijimas. Jis, dar neturėdamas dvidešimties, leidosi į partizaninę kovą, slėpėsi viename bunkeryje su Adolfu Ramanausku-Vanagu, o suėmus po ilgų žiaurių tardymų buvo nuteistas ir išvežtas į Tolimųjų Rytų lagerius. Sugrįžęs į Lietuvą ir sulaukęs jos Nepriklausomybės, dar ir dabar gimtojoje savo sodyboje kiekvieną vasarą jis priima gausybę svečių, aprodo savo bunkerį ir pasakoja apie kovas už laisvę. Partizanas dosniai dalijasi kovos, kalinimo, tremties ir stebuklų, dėl kurių liko gyvas, istorija.
„Nutylimoje temoje“ – dar vienas liudijimas apie kovą už laisvę, tik šįkart visai kitokią. Tai dviejų jaunų žmonių kelionės į vidinę laisvę istorija. Iki susitikimo dienos, draugystės ir santuokos Justas ir Vita ėjo per savo gyvenimo pragarus. Justas dar paauglystėje įklimpo į narkotikų vartojimo pelkes ir labai atvirai dalijasi savo priklausomybės bei gijimo patirtimi. Vita irgi pasakoja apie savo kelią į sveikimą: mergina, užaugusi šeimoje, kurioje tėtis kentėjo dėl priklausomybės, nuolat kūrė nesveikus santykius ir patyrė daug skausmo, kol suprato savo sužeidimų gylį ir galėjo pradėti gijimo kelionę. Justas ir Vita pasakoja apie kelius į laisvę, jųdviejų susitikimą, lydimą abiejų meilės muzikai, ir nelengvus, bet reikalingus pasirinkimus, pavyzdžiui, labai nepopuliarų sprendimą – iki santuokos gyventi skaisčiai. Visa tai – straipsnyje „Per kančią į vidinę laisvę“.
Ar kažkuris vienas auklėjimo, santykių su vaikais elementas gali būti svarbiausias? Kodėl tėvai yra linkę abejoti, ar pakankamai myli savo vaikus? O susidūrus su elgesio problemomis, nori nenori mintyse pradeda kirbėti – gal savo vaikui leidžiu per daug? O gal auklėju per griežtai… Kita vertus, ar vien besąlygiškos tėvų meilės vaikui pakanka, kad jis užaugtų brandžia, save ir pasaulį mylinčia asmenybe? Šiuos klausimus skiltyje „Šeima“ kelia Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė savo tekste „Laisvė, ribos ir meilė auklėjant vaikus“.
Rubrikoje „Portretas“ pristatoma Bartolomėjaus de las Kasaso gyvenimo istorija. Šį kuklų dominikonų vienuolį dvasininką galima vadinti vienu svarbiausių žmogaus teisių gynėju XVI amžiuje. Jis aktyviai darbavosi dėl indėnų teisių Naujajame Pasaulyje ir kovojo už krikščionišką visų žmonių nelygstamo orumo sampratą.
Skiltyje „Nuo Tridento iki Vatikano“ Andrius Navickas tęsia pasakojimą apie Visuotinius Bažnyčios susirinkimus. Šįkart apie Vatikano II susirinkimą, kuris gali būti vadinamas vienu svarbiausių XX amžiaus įvykių, ir jo sumanytoją popiežių Joną XXIII.
„Pokalbiuose apie kultūrą“ šįkart skaitytojų laukia Vaivos Lanskoronskytės ir menininko Dainiaus Trumpio pokalbis, pavadinimu „Didžioji vertybė man yra kūrybos procesas“. Dainius Trumpis pasakoja apie kūrybinį procesą, skirtingų kūrinių gimimą, santykį su medžiaga, atvirą žvilgsnį ieškant vis kitokių raiškos formų, apie kūrybą ir gyvenimą, kaip nuolatinį buvimą čia ir dabar.
Be to, žurnale tęsiame dr. Valdo Mackelos tekstų apie Giesmių giesmę ciklą. Šešioliktoji Giesmių giesmės eilutė kviečia mus įsižiūrėti į Mylimojo žavesį ir visos kūrinijos, pašauktos į amžinųjų vestuvių pokylį, grožį.
Pristatydamas 12-žingsnių programą kun. Kęstutis Dvareckas pasakoja apie 11-ojo žingsnio iššūkį. „Malda ir meditacija siekėme stiprinti sąmoningą ryšį su Dievu, kaip mes Jį suprantame, melsdami vien sugebėjimo pažinti Jo valią mums ir stiprybės ją vykdyti.“ Pasak kun. Kęstučio, šis žingsnis, kurį sveikstantieji praktikuoja kasdien, vis iš naujo kviečia išeiti iš egocentrizmo spąstų, kur pats geriausiai viską žinai ir mėgini, net beprotiška kaina, įgyvendinti savo planus.
Skiltyje „Aštuntoji diena“ stabtelėti kviečia du puikūs eseistikos tekstai. Vienas jų – Antano Šimkaus „Laisvydava“, antrasis – Rimvydo Stankevičiaus „Šalia tikėjimo“.
Na, o paskutiniuose žurnalo puslapiuose mus pasitinka dar viena Jūratės Micevičiūtės dovana – Šv. Kryžiaus Jono eilėraščio „Gerai žinau aš versmę“ vertimas.
Išlaisvinančios ir gaivinančios Kelionės
