Pasirodė antrasis šių metų žurnalo „Kelionė“ numeris, kuriame dalis tekstų yra susiję su pastarųjų mėnesių realijomis. Kaip savo Palydėjime rašo žurnalo redaktorius G. Kajėnas, „mus visus ištiko toks pats pribloškiantis, netikėtas kontrastas tarp laisvo ir nevaržomo buvimo, nuolatinio bėgimo, užimtumo, nieko nespėjimo ir priverstinės pauzės, izoliacijos, tylos. Šv. Velykos – ir tos buvo tylios, ramios, net savaip tuščios. Nuolankiai teko sėdėti namie, tapti sėsliems, užsidėti kaukes, atsiriboti. Dabar visi turime bendrą istoriją ir labai panašias patirtis. Štai su tuo ir norisi mus visus pasveikinti. Pandemija padovanojo galimybę atrasti mus jungiančias gijas, panašumus, pripažinti, kaip tampriai tarpusavyje esame susiję.“
Kunigas Kęstutis Dvareckas savo tekste „Nuo fobijų iki Dievo baimės“ atkreipia savo dėmesį į tai, ką pastaraisiais mėnesiais išgyvenome daugelis bei kaip tai, kas surakina ir neleidžia veikti, gali tapti išlaisvinimo ir džiaugsmo šaltiniu: „Šiuo pandemijos metu kasdien vis iš naujo atkakliai skamba žinios, auginančios įvairias baimes, maitinančios nerimą. Kas bus? Kada? Kaip ilgai?.. Drįstu manyti, kad dabar vyksta priverstinė pasaulio reabilitacija. Turbūt žinote, kad priklausomiems asmenims sunku pasiryžti reabilitacijai, izoliacijai baiminantis, kad be jų pasaulis sustos, nerimaujant ir vengiant susitikti su tikraisiais savimi, nuo kurių taip atkakliai bėgta į įvairias veiklas. Kai išdrįstame izoliuotis, įsiklausyti į save, įsivardinti problemas, liguistumus, nuodėmes, kuriomis save žalojame, ir naujai atsigręžti į Dievą, prasideda lūkesčius pranokstantis sveikimo nuotykis, ir gausybę baimių ar net fobijų palengva keičia vienintelė auginanti Dievo baimė.“
Ši tema pratęsiama ir tekste „Kas išgelbės nuo pasaulio pabaigos – Dievas ar mokslas?“. Nauja globalinė katastrofa, šįkart – epidemijos pavidalu, ir vėl daugeliui žmonių kelia baimę ir pasipiktinimą. Negi Dievas toks rūstus? Kodėl Jis, kurį vadiname Gailestinguoju, leidžia tiek mirčių ir kančių? Šis klausimas kyla ne tik tikintiesiems, bet ir nelaikantiems savęs tikinčiais. Kita vertus, kodėl turėtume bijoti mirties, jei ji, kaip tiki krikščionys, yra perėjimas į amžinąjį gyvenimą, kur viliamės susivienyti su Dievu.
Savo tekste „Apie Dievo žodžio skaitymą, pradedant nuo Pradžios“ kun. Kazimieras Milaševičius OSB klausia, ką reiškia, kad Dievo žodis yra tikroviškas? Kodėl, nors ir parašytas prieš daugelį amžių, jis vis dar geba prakalbėti į mano – šiuolaikinio žmogaus – širdį, duoti atsakymus, suteikti prasmės, padrąsinti keisti gyvenimą… Atsakymo į šiuos klausimus jis ieško pačioje Biblioje, skaitydamas ją nuo Pradžių knygos.
Rubrikoje „Portretas“ minimas mūsų dienų šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II šimtmetis. Savo tekste Andrius Navickas analizuoja svarbiausius popiežiaus darbus, didžiausią dėmesį kreipdamas į jo puoselėtą gyvybės kultūrą. Pasak teksto autoriaus, „šiandien, kai žvelgiame į Joną Paulių II pakeitusius pontifikus ir jų sielovadines keliones po pasaulį, kalbame apie komunistinį bloką būtuoju laiku, kai katalikai nebevengia lytiškumo ir net mūsų silpnume švytinčio asmens orumo temų, turėtume pripažinti, kad pirmasis slavų kilmės popiežius labai pakeitė ne tik Bažnyčią, bet ir visą XX a. pasaulį.“ Šis tekstas iliustruotas unikaliomis popiežiaus Jono Pauliaus II fotografijomis apimančiomis nemažą dalį jo pontifikacijos.
Rubrikoje „Šeima“ publikuojamas metropolito Antonijaus iš Surožo tekstas „Santuoka – stebuklas žemėje“. Teksto autorius kalba apie didžiąją meilės tylą, dviejų asmenų įsipareigojimą vienas kitam, savęs atsižadėjimą bei pasiaukojimą. Pasak autoriaus, „jei sugebame būti dėkingi dėl to, kad kažkas – Dievas ar žmogus – gali mus pamilti be jokių išskaičiavimų, tiesiog todėl, kad jo meilė liejasi per kraštus, galime tapti kitu žmogumi. Dar vienas tekstas skirtas paauglius auginančioms šeimoms ir pavadintas „Paauglystės iššūkiai: kaip nepamesti galvos?“ Šiame straipsnyje keliami daugeliui tėvų rūpimi klausimai: Kodėl paaugliai sunkiai priima tėvų netobulumą? Kaip susitarti ir nuraminti paauglį, jeigu apkabinimai arba pavaišinimai kažkuo skaniu jau nepadeda? Kai žaislus ir meilumą keičia tatuiruotės, mėlyni plaukai ir atžagarumas. Tad kaip išgyventi sudėtingą, dažnai maištingą paauglystės periodą, kad tėvai ir vaikai nesugadintų tarpusavio santykių?
„Apie įkyrų Dievą“ – taip pavadintas pokalbis su Vilniaus Gailestingumo šventovėje tarnaujančiu kunigu Povilu Narijausku. Šiame pašnekesyje apie gyvenimo ir pašaukimo kelią, esminiu akcentu tampa Dievo veikimas, išradingas ir net įkyrus jo šaukimas Povilui, sėkmingai kūrusiam muziko karjerą, viso to atsisakyti vardan tarnystės žmonėms. Pasak kun. Povilo, „Dievas nesirenka pačių geriausių, jis renkasi tuos, per kurių trūkumus ir silpnumus Jo šlovė galėtų geriausiai suspindėti.“
Agnes Callard savo tekste „Ar krizės metu reikalingi intelektualai?“ kviečia pažvelgti į intelektualo vaidmenį visuotinės krizės akivaizdoje. Ar idėjos, apie kurias diskutuojama intelektualų pokalbiuose, turi bent kokią vertę, kai susidūrus su krize tenka spręsti sudėtingus klausimus? Ar apskritai reikalingi žmonės, kurie daugiausia dėmesio skiria diskusijoms dėl sąvokų bei idėjų?
Tuo tarpu Ana Milošević savo tekste „Ar memorialai gali gydyti?“ svarsto apie tai, kokią reikšmę mūsų visuomenėje turi paminklai tragiškų įvykių – karo, genocido, teroro aktų – aukoms. Pasak teksto autorės, memorialai atlieka ne tik atminimo, bet ir terapinę funkciją – gydo ir padeda aukoms ar jų artimiesiems susitaikyti su netektimi. Vis dėlto, paminklų reikšmė gijimo procesui nėra savaime suprantama ir vienintelė, maža to, kai kada jie kaip tik neleidžia žaizdoms užsitraukti.
Rubrikoje „Tikėjimas ir menas“ – du tekstai panašia ir kartu skirtinga tema. Br. Jokūbas-Marija Goštautas OP savo tekste „Įsikūnijimo slėpinys – raktas į ikonos teologiją“ svarsto apie ikonos plačiąją prasme vaidmenį ir reikšmę krikščionybės istorijoje. Jūratė Micevičiūtė tekste „Bažnyčios virsta muziejais: kaip keičiasi religinio meno pažinimas?“ analizuoja bažnytinio meno įtaką tikinčiųjų bendruomenės gyvenimui, jo stilių kaitą, mokymą bei šiandienos paskirtį.
Šiame žurnalo numeryje publikuojama šeštoji, jau paskutinė Rimos Sadauskienės teksto apie gyvenimą išgirdus diagnozę „vėžys“ dalis. Simboliškas ir jos pavadinimas „Tyla“. Pasak autorės, „kai dienos sumaišty atrandi laiko ir nugrimzti į savo vidinę tylą, ateina pačios geriausios mintys, patys teisingiausi sprendimai. Iš pasąmonės gelmių iškyla tai, ką kažkada žinojai, bet besimaldamas begaliniam informacijos alase, užmiršai. Tyla yra būtina tavo išgyvenimui. Jei nesugebi pabūti savo tyloje, tampi marionete, vykdančia kitų užgaidas, įgyvendinančia svetimus sprendimus, ir kada nors sustojusi ir praregėjusi naiviai klausinėji: „O kur aš tada buvau? Kur aš?“.
Rubrikoje „Sielogyda“ publikuojamas pokalbis su kun. Dysmas de Lassus – kartūzų ordino prioru Prancūzijoje, šiais metais išleidusiu knygą „Apie vienuolinio gyvenimo pavojus ir klaidas“, kurioje analizuoja dvasinio piktnaudžiavimo problemą, kuri ypač ryškėjanti naujose vienuolinėse bendruomenėse, įkurtose po Vatikano II Susirinkimo. Kai dvasinė valdžia naudojama piktnaudžiavimo tikslais, manipuliuojant žmonių veiksmais bei mąstymu, sukuriama totalitarinė sistema. Tokioje aplinkoje gyvenantys praranda veikimo ir mąstymo laisvę, ima dvejoti pačiais savimi, gyvena baimėje ir net patiki sukurto „šventumo“ įvaizdžiu. Nedaug jų be kitų pagalbos išdrįsta prabilti apie esamus sunkumus. Deja, dažnai problema išryškėja tik jai „sprogus“ – kai nusikaltimų nebeįmanoma nuslėpti. To pasekmės itin skaudžios – vienuolinį gyvenimą palieka ne tik dvasiškai, bet ir psichiškai sužeisti žmonės. O kartais tai baigiasi net savižudybe…
Pokalbiuose apie kultūrą – susitikimas su bene vyriausia Lietuvos fotografe Irena Giedraitienė, kuri su fotoaparatu nesiskiria jau daugiau nei šešis dešimtmečius. Nors visą gyvenimą dirbo kitus darbus, tačiau kaip pati teigia, būtent fotografija buvo jos džiaugsmo, kūrybos bei vidinio tapsmo laboratorija. Fotografės darbai – tai pasakojimas apie žmogaus šeimą – lyriškai, romantiškai, intymiai. Daugelis jos temų yra nebaigtos, turi tik pradžios, tačiau ne pabaigos datas. Vadinasi, Irenos užsispyrimas, padėjęs tiek sovietmečiu, tiek Nepriklausomoje Lietuvoje jai išlikti fotografijoje, ir šiandien skatina eiti savo kukliu, bet ryškiai pramintu taku.
Toliau tęsiame šviesios atminties teologo Valdo Mackelos publikacijas skaitant ir gilinantis į Giesmių giesmės prasmę. Šioje dalyje, apmąstant aštuntąją knygos eilutę, esame kviečiami į atsivertimo bei susitikimo su Mylimuoju patirtį. Ši dalis taip ir pavadinta: „Gražiausioji Saliamono giesmė: atsivertimas ir susitikimas“.
Rubrikoje „Sveikas, gyvenime“, kun. Kęstutis Dvareckas toliau tęsia straipsnių ciklą apie „Dvylikos žingsnių“ programą, pagal kurią sveiksta didžioji dalis priklausomų asmenų. Šioje dalyje tekstas apie 6-ąjį žingsnį – „Galutinai pasirengėme, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus.“
„Sunkiai įsivaizduoju maldą be vaizduotės. Kad galėčiau kreiptis į neregimą Viešpatį, visų pirma turiu Jį įsivaizduoti. Toks jau yra žmogus – jam reikia vaizdinio. Žvelgiu į Kryžių arba į ikoną, suvokdama, kad tai apgailėtinai menkas Jo atvaizdas, bet vaizduotės jis nesustabdo; priešingai – kviečia jį išplėtoti, žengti gilyn į jo reikšmes, kontempliuoti; taip užsimezga santykis ir malda.“ – taip savo esė „Tik tik prižadinta“ rašo Laura Sintija Černiauskaitė. Rubrikoje „Aštuntoji diena“ taip pat publikuojame Valerijaus Paniuškino tekstą „Būti tėčiu…“.
„Jūs manote, kad tai tėra eilinė diena jūsų gyvenime? Tačiau taip nėra: tai būtent ta vienintelė diena, duota jums kaip tik šiandien. Duota dovanai. Ir tai yra vienintelė dovana, kurią turite tiesiog dabar. Todėl vienintelis teisingas atsakas – būti dėkingam.“ – šitokiais br. Davodo Steindl-Rast OSB žodžiais ir užbaigiamas šis žurnalo numeris.
Šviesios Jums kelionės.
