„Tai, kas parašyta, niekur nedingsta“. Šią mintį, užrašytą ant grindinio plytelės, aptikau vieną rytą, eidamas kasdieniu savo keliu į redakciją ir galvodamas apie tekstą, kurio vis dar neparašiau, nors laikas tam, kaip sakoma, jau baigiasi... Metai irgi eina į pabaigą, su privaloma kasmetine procesija – įdomiausių, svarbiausių, vertingiausių, geriausių rinkimais, vainikuojančiais ir keistai įprasminančiais prabėgusias mūsų dienas. Tartum viskas, kas išties šio to verta, būtų prasminga tik tai sureitinguojant ir suskaičiuojant, pateikiant ataskaitose ir galutinėse lentelėse.

Šiame žurnalo numeryje gausu istorijų, liksiančių reitingų nuošaly, neišsitenkančių šauniausių apskaičiavimo algoritmuose. Tylios ir kasdienės jos skleidžia šviesą ir autentiško buvimo džiaugsmą, už kurių veriasi tai, ką net sunku apsakyti žodžiais.

Karmelitė ses. Juozapa Marija 1994 metais į savo senelių ir mamos žemę sugrįžo iš Škotijos, nuolankiai priėmusi raginimą atkurti Karmelį Lietuvoje, ir po pusės amžiaus sovietinės okupacijos išmokyti žmones šypsotis ir dalintis. Šiais metais Paštuvos vienuolynui minėjus dvidešimt penkerių metų įkūrimo sukaktį, galima tik stebėtis, kaip gražiai, rodos, tuščioje vietoje, tačiau visiškai pasitikint Dievu, užaugo ši sėkla. Mokytojo ir disidento Kęstučio Subačiaus pasakojimas nukelia į laiką, kai krašte vyravo baimė ir susitaikymas, o bet kokie prieštaravimai komunistinei sistemai sulaukdavo griežto atkirčio. Ką tuomet reiškė nepaisyti savo asmeninio gyvenimo bei laimės ir atsidėti nieko gero nežadančiai „revoliucinei veiklai“? Šį pasakojimą pratęsia ir dar ankstesnė – partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto, kurio 110-ąsias gimimo metines šiemet minime – gyvenimo ir kovos istorija.

Žinoma Kanados rašytoja ir taikos aktyvistė Deborah Ellis savo gyvenimą pašventė Vidurio Rytų bei probleminių Afrikos regionų žmonėms. Dirbdama dėl moterų teisių bei geresnio vaikų švietimo užtikrinimo ginkluotų konfliktų bei skurdo nualintuose kraštuose ji teigia, kad „viltis yra veiksmas“, ir tai įgyvendina labai konkrečiais savo darbais. Lygiai kaip ir šių dienų šventąja vadinama 28-erių Kjara Korbela Petrilo, stojusi gyvybės ir visiško atsidavimo Dievu pusėn – „Jei myli, pamatysi, kad iš tiesų niekas tau nepriklauso, kad viskas yra dovana.“

Tai kelios istorijos iš tų, kurios buvo užrašytos laiku, ir dabar keliauja pas Jus, kad gyvuotų toliau ir niekados nesibaigtų.