3,00 €
Į krepšelį
Pristatymo terminas:
1 -
5 dienas
Kaip suprasti ir kalbėti apie Prisikėlimą šiandien, mums, netapusiems anų dienų įvykių liudininkais? Kaip patikėti tuo slėpiniu, išskaityti jo ženklus? Kaip Velykų misteriją atpažinti vykstančią savo paties gyvenime? – tai vienas šio žurnalo numerio leitmotyvų. Klausti ir būti pakeliui…
Šiomis dienomis Prisikėlimą liudija ne tik gamta, nors būtent jos pabudimas po žiemos yra toks akivaizdus ir apsireiškiantis visu gražumu tiesiog akyse – nulijus Velykų ryto lietui, antroji diena išaušo sklidina šviesos ir žalumos. Tiesiog akyse. Nors apie prisikėlimą išgirdau jau Didįjį penktadienį. Kaimynas, atėjęs iš šulinio pasisemti vandens, paliudijo pats ant dienų tapęs tokios istorijos liudininku – jo akyse miręs, o po 20 minučių staiga prisikėlęs vietinis pijokėlis. Medikai tokiam įvykiui turi savo pavadinimą. Liaudies balsas, kaip įprasta, piktintųsi, kad štai padorūs ir geri žmonės miršta, o va tokiems ir anokiems, žiūrėk, sekasi…
Ir išties sekasi – namų neturintį, viską pragėrusį, dabar priglaudė tie patys, kuriems šitiek šunybių per gan trumpą savo gyvenimą yra prikrėtęs. Iš šulinio keldamas kibirą skaidraus vandens ir su tačkele veždamas namiškiams, kuriuo dabar tapo ir tas prisikėlusysis, atsisveikindamas kaimynas tartum sau, o gal dangui, pažadėjo, rūpintis anuo, kol sustiprės, o paskui jau tegu pats…
Ką daryti su šia istorija? Ar dera ji prie Velykų iškilmės? Prie rytmetinio varpų gausmo, baltai spindinčių skraisčių, smilkalų dūmų, didingų procesijų, iškilmingo Aleliuja? Turbūt nedera, kaip ir kita šių Velykų žinia– tolimojoje Šri Lankoje per 300 žūčių bažnyčiose ir viešbučiuose. Kaip sukrečiančiai simboliškai tuomet skamba Velykų išvakarėse mažamečio kaimyno lakstymas po kiemą su pagaliu baksnojant į dangų ir šaukiant „Kristau, prisikelk!“ Nors iki laukiamos žinios apie nuo kapo rūsio nuritintą akmenį dar labai toli… O ir ta žinia dar nieko negarantuoja, kaip kad ir vienam iš mokinių, nepatikėjusiam kitų pasakojimais, užsispyrusiam pačiam pamatyti…
„Mūsų gyvenime niekas nepasikeitė. Pasikeitė mano. Bet kas? Kažkas esminio. Aš nustojau bijoti. Ne tik mirties, bet ir gyvenimo…“ – taip savo tekste apie gyvenimą su vėžiu rašo Rima Sadauskienė. Ir nors ši istorija dar sklidina nuodų, o laiminga pabaiga tėra viltis, man ji irgi Velykų žinia. Sukrečianti ir labai kasdieniška. Kaip ir priglaudimas į savo trobą to, kuris nieko nebeturi. Ir kaip šauksmas taikant į Dangų…
Daugiau apie žurnalą http://zurnalas.8diena.lt/