„Gyvieji šaltiniai“: viltingas pavasaris po nerimo metų
Jau prabėgo metai, tikrai keisti, nelengvi, skausmingi..., bet kiekvienas galime ištarti didelį AČIŪ Dievui, kad saugo mus, gyvuosius, ir teikia malonę po gražios žiemos sulaukti dar vieno nuostabaus pavasario. Šis laikas moko mus išgyventi atskirtyje vienas nuo kito, ugdo ištvermę ir kantrybę, ragina daugiau melstis už mūsų medikus, sergančiuosius, prislėgtuosius, už liūdinčius dėl artimųjų netekčių ir už mūsų valdžias. Artėjant prasmingai pavasario Šventei norisi palinkėti kiekvienam ir visiems mums išlikti tikėjime ir dar stipriau pasitikėti Jo amžinuoju gailestingumu, nes JIS GYVAS, JIS IŠTIKIMAS, JIS MYLINTIS! Su mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo, Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus PRISIKĖLIMU!
Žurnalo „Gyvieji šaltiniai“ pavasario numerį šį kartą paskyrėme visiems mums ir šiandien aktualiai baimės ir nerimo temai. Šie mūsų palydovai nepaliauja ir toliau mūsų lydėti, nes vis dar esame pandemijos gniaužtuose ir nebežinome, kaip susitvarkyti savo gyvenimą pavojaus akivaizdoje. Bet Jėzus žino, kaip mums padėti. Apie tai mes ir rašome šiame žurnalo numeryje.
Tradicinėje rubrikoje „Ganytojo žodis“ teologas ir misionierius Henrikas Žukauskas pristato straipsnį „Dabar mano akys mato tave“: baimė ir nenutrūkstanti šventųjų bendrystė“. Straipsnio autorius apžvelgia ir įvertina pandemijos situaciją: „Optimizmas, kad virusas mūsų nepalies, pamažu išgaravo. Koronavirusas apsigyveno šalia, šeimose ir bendruomenėse. Atskyrė mus, pakeitė judėjimą, bendravimą, darbą ir maldas drauge. Susitikę su sergančiais ar susirgę patys turėjome atsiskirti net nuo gyvenančių kartu, dezinfekuoti savo pėdsakus. Kai kurie atskyrimai buvo tragiški, patyrėme netekčių, negalėjome deramai atsisveikinti su artimaisiais.“
Rubrikoje „Tarnauti Dievui“ straipsnio „Apie Dievo vardą, kurį garsiname pasauliui“ autorius Artūras Rulinskas paaiškina, jog suprantant, koks Dievas yra didis, mūsų baimės pasitraukia į antrą planą: „Dvasiškai brandus žmogus savo gyvenime ieško progų ne išaukštinti savo vardą, bet savo gyvenimo būdu paskleisti ir aukštinti jį iš pražūties išgelbėjusio Dievo vardą, garsinti Jo Sūnų Jėzų. Dievotumo brandos požymis pastebimas tada, kai tikintysis nustoja nerimauti ir bijoti dėl savo vardo reputacijos, nes jis skleidžia ir aukština Dievo vardą.“
Žurnalo rubrikoje „In memoriam“ prisimename iškeliavusius amžinybėn brolius Kristuje. Pastorių Antaną Žylę mename nekrologe „Mirtis jam bus laimėjimas, jis Viešpatį regės“, o pastorių Irmantą Pinkoraitį prisimename nekrologe „Nepraradęs optimizmo net tamsiausiuose gyvenimo koridoriuose“.
Kitoje žurnalo rubrikoje „Diskusija“ pristatome Lauryno Jacevičiaus interviu „Koronavirusas. Kaip reaguoti krikščionims?“. Čia autorius kalbina gydytoją Liudą Brogienę ir pastorių Ramūną Jukną. Pašnekovai išsamiai atsako į su pandemija susijusius klausimus.
„Gyvųjų šaltinių“ rubrikoje „Verta pamąstyti“ straipsnyje „Dievas be kaukės“ autorius Irmantas Jakubonis rašo: „Dievo įvaizdžiai ar kaukės mūsų sielovados tarnystėje nėra viena iš nagrinėjamų temų. Tačiau mažose grupelėse, kur atvirai dalinamės ir meldžiamės dėl patirtų žaizdų ar turimų problemų, aptinkame įdomių dalykų. Pasirodo, jog vaikystėje (dažniausiai artimoje aplinkoje) patirti mažesni ar didesni vidiniai sužeidimai gali suformuoti tokį negatyvų savęs ir Dievo įvaizdį (įsitikinimą), kuris, atrodytų, blokuoja ir neleidžia pilnai mylėti Dievo ir žmogaus bei džiaugtis Kūrėjo teikiamu gyvenimu, t. y. patirti „gyvenimo apsčiai“, kurį žada Kristus.“
Rubrikoje „Dievo rankose“ skaitytoją pasitinka Otono Balčiūno straipsnis „Siekite to, kas aukštybėse“. Autorius paprastai nusako, kaip siekti to, kas yra su Dievu: „Krikščioniui būtina siekti to, kas aukštybėse. Nes tai atitinka Kūrėjo valią bei krikščioniškąją tapatybę. Kristaus pasekėjai kviečiami pakilti virš pasaulietinės aplinkos vertybių – taip geriau matosi ir gyvenimo prasmė, ir jo tikslas. Be abejonės, toks pasirinkimas yra tikėjimo dalykas. Šiuo dvasiniu resursu neįmanoma pasinaudoti be tikėjimo Dievu, Jo teikiamo išganymo Kristuje.“
Leidinio rubrikoje „Gyvenimas“ siūlome susipažinti su Sidnėjaus Salcido straipsniu „Krikščionys neramiame pasaulyje“. Čia mūsų šalyje tarnaujantis misionierius rašo: „Rūpesčiai visuomet liks mūsų gyvenimo dalimi, o šiuo metu ir tokią dieną kaip ši, gyvendami covid-19 apsuptyje, mes dar sunkiau galime išvengti susirūpinimo savo gyvenimu. Tačiau dėkui Dievui, mes galime gauti tikrą ramybę, pirmiausia, pripažindami Dievą, antra, dėkodami Jam už dalyvavimą mūsų gyvenime, ir, galiausiai, ieškodami Jo karalystės ir teisumo visame kame, kuo užsiimame. Toks pasitikėjimas Dievu suteiks pusiausvyrą net ir labai nestabiliame, koronaviruso supančiotame pasaulyje.“
Rubrikoje „Mano misija“ krikščioniškos gimnazijos vadovės Džiuljetos Gečienės straipsnyje „Gamtosauga – mano atsakomybė“ skaitytoją pasitinka jautrus pasakojimas, kaip mokytojas gali išlavinti teisingą vaikų supratimą apie gamtą per Dievo prizmę: „Jau dešimti metai biologijos mokytoja Gražina Suleimanova triūsia Klaipėdos gimnazijoje „Vaivorykštės takas“. Ji – nuostabi
Dievo moteris, kurios lūpose – išmintis ir taika. Mokiniai ją myli dėl jos draugiškumo, o gamtos ir biologijos pamokos yra mėgstamos dėl gebėjimo mokymą sieti su supančia aplinka bei Dievo išmintimi.“
„Gyvųjų šaltinių“ rubrikoje „Požiūris“ apie šiandienos situaciją su skaitytojais savo mintimis dalijasi Aneta Kastrickienė: „Ar sutiksime, jog gyvename paskutiniaisiais Biblijos laikais, ar ne, visgi daugelis jaučiame sunkius, besiniaukiančius debesis virš visų mūsų galvų. Debesis krikščioniškų vertybių sistemoje... Tai, kas dar neseniai garantavo mūsų kaip logiškai mąstančių, tikinčių žmonių teises į savaime suprantamą požiūrį dėl šeimos,tikėjimo, lyties, auklėjimo, darbo suvokimą ir apibrėžimą, šiandien, deja, inicijuoja tų vertybių sugriovimą.“
Paskutinėje rubrikoje „Kitu kampu“ straipsnyje „Šeima – nykstantis reiškinys?“ savo nuomonę visuomenei itin jautriu klausimu pateikia autorius Markus Geibel. Jis rašo: „Natūraliai kyla klausimas, ar šeima turi ateitį? Ar lūkesčiai šiandienos šeimai yra tiesiog per dideli ir todėl ji pasmerkta žlugti? Žvelgiant istoriškai, šeima yra pagrindinė viso socialinio gyvenimo ląstelė. Kas gi nutiko, kad šiandienėje vakarų visuomenėje šeima yra nykstantis reiškinys (arba nebemadinga) ir daugelyje Vakarų didmiesčių yra daugiau vienišų (viengungių) žmonių namų ūkių nei šeimų?“
Šiame velykiniame žurnalo numeryje skaitytojus pasitiks naujo muzikinio albumo pristatymas. O paskutiniame puslapyje kiekvienas atras jo širdžiai artimą ir sielą gaivinančią atgimimo maldą. Juk Jėzaus artumas ir Jo pažadas likti su mumis, o ne pasaulyje sklindantis nerimas ir turėtų tapti svarbiausiu Velykų įvykiu!
Būkite palaiminti! Linkime jums saugaus pavasario ir prasmingo skaitymo!
Kviečiame prenumeruoti žurnalą „Gyvieji šaltiniai“ ir gauti jį tiesiai į namus.
