„Gyvieji šaltiniai“: tarnystės ruduo Kristaus kelyje
Nors maloni šiluma periodiškai vis dar primena ką tik prabėgusią vasarą, tačiau išskridę paukščiai ir krintantys žemėn kaštonai jau byloja apie sezoną, kuris prasidėjo girdint apie vis naujus koronaviruso atvejus. Daugelis supratome, kad jau gyvensime kitaip, stengėmės kaip galėjome, kad susitaikytume su nauja realybe. Ne visiems pavyko, bet tie, kurie nutarė patikėti savo gyvenimus ir sveikatą į Dievo rankas, ir tokiu būdu išsižadėti baimės susirgti, pasirinko
tarnų vaidmenį. Tikintieji nusprendė tarnauti kitiems skelbdami Evangeliją, padėdami nešti vieni kitų naštas ir taip įvykdydami Kristaus įsakymą (žr. Galatams 6, 2). Šiame žurnalo „Gyvieji šaltiniai“ rudens numeryje kalbame apie tarnavimą ir kaip tai yra svarbu įrodyti darbais, o ne vien žodžiais, kad Evangeliją skelbi ne tuščiai.
Naują numerį pradedančioje rubrikoje „Ganytojo žodis“ teologas ir misionierius Henrikas Žukauskas pristato straipsnį „Tarnavimas: nešti nepakeliamas naštas ar pakilti skrydžiui?“. Autorius skaitytojų klausia: „Ką pirmiausia pagalvojate išgirdę žodį „tarnavimas“? Jeigu lankome bažnyčias, galbūt pirmiausia prieš akis iškyla atsakomybės bažnyčioje. (…) Kitiems galbūt mintys nukrypsta į tarnautojus, kurie turi savo „tarnavimus“. Jie dažnai pristatomi kaip vadovai arba lyderiai. Tokie tarnavimai – tai organizacijos su tarnaujančiais žmonėmis ir panašūs į darbus, kuriuose dirba (tarnauja) ir daugiau žmonių...“
Rubrikoje „Lyderystės ruduo“ savo mintimis apie tarnaujančią lyderystę straipsnyje „Tarnaujanti lyderystė: kitoks požiūris, keičiantis gyvenimus“ dalijasi PLK organizatorius Saulius Karosas: „Manyčiau, jog tarnauti esame pašaukti absoliučiai visi. Klausimas tik tas, kokią įtakos sferą turėtume teisingai pasirinkti. Kartais didžioji lyderystė gali pasireikšti ne tik per užimamas aukštas pareigas, bet didžiais lyderiais žmonės gali tapti ir savo namuose, užauginti vaikus, kurie patys taps lyderiais ir padarys daugiau nei tėvai. Lyderystė kaip dora ir tarnaujanti veikla yra visų žmonių pašaukimas.“
Žurnalo rubrikoje „Tarnauti Dievui“ straipsnio „Prakilnūs Dievo akivaizdoje“ autorius Artūras Rulinskas paaiškina, koks tarnautojas yra prakilnus Dievo akivaizdoje: „Jėzaus mus kviečia siekti ne kokios nors savo svajonės, bet sekti Jį pasitikint Juo. Galbūt tu ir nebūsi labai apsukrus tarp panašių į save (Luko 16, 8), tačiau būdamas patikimas smulkmenose (Luko 16, 10–12) ir prisirišęs prie Kristaus (Luko 16, 13–15) darysi tai, kas yra prakilnu Dievo akivaizdoje.“
Rubrikoje „Geroji žinia“ pristatome straipsnį „Dievo tarnai: atiduodame garbę mūsų Viešpačiui!“. Trys kalbinami tarnautojai pasakoja apie pašaukimą tarnauti Kristui: „Pradėję savo kelionę su Viešpačiu dauguma tikinčiųjų aktyviai ieško, kuo galėtų pasitarnauti kitiems. Jie jaučia ir gerai supranta, kad tikėjimas turi būti pagrįstas gerais darbais, kitu atveju jis yra miręs. Todėl galiausiai supratę, kur Viešpats juos veda, dauguma tikinčiųjų iš visos širdies atsiduoda tarnystei kaip Viešpačiui, o ne žmonėms. Tarp tokių tarnautojų išskirtume Liuciją, Andrių ir Rūtą, kurie pasidalino su mumis, kas jiems yra tarnavimas ir kaip tai veikia jų ir kitų žmonių gyvenimus.“
„Gyvųjų šaltinių“ rubrikoje „Gyvenimo misija“ žurnalistas Arnoldas Matijošius pristato skaitytojams straipsnį „Viešpaties pašaukta gelbėti įsčių vaisių“. Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė teigia: „Gyvenimo realybė yra daug liūdnesnė už rožines vaikystės svajones apie laimingą šeimą, su mylinčiu vyru, namu ir vaiko kambariu. Todėl neplanuotai pastojus, neturint tvirto mylinčio peties ir gerų gyvenimo sąlygų, moteriai kyla desperatiškas noras ką nors daryti, kad sugrąžinti laiką atgal, kai nesilaukė. Moteris apie nėštumo nutraukimą pradeda galvoti kaip apie greitą, rodos lengvą išeitį. Ji kartais įsivaizduoja, kad abortas yra sprendimas be ilgalaikių pasekmių. Tačiau mes konsultuojame moteris, kurios net praėjus keliems dešimtmečiams po aborto, niekaip negali atrasti ramybės, dėl to pašlyja santykiai poroje ar šeimoje.“
Rubrikoje „Psichologas pataria“ skaitytojams pristatomas Aurimo Gudo straipsnis „Perdegimo sindromas krikščionių tarnavime“. Psichologas pataria: „Svarbu atrasti, kas tave sekina ir kas pakrauna. Reikia stebėti savo perdegimo ženklus. Jie gali parodyti, kad jau laikas pailsėti. (...) Į perdegimą gali vesti įtikinimas, kad mano vertė priklauso nuo mano veiklos, nuo to, kiek aš padarau. Žinai, kad esi neįkainojamas net jei nieko nedarai? Tavo vertė nepriklauso nuo to, ką tu darai, o nuo to, kas tu esi. Tu esi mylimas Dievo vaikas. Nuo perdegimo labai gelbsti suvokimas, kad yra tik vienas pasaulio Gelbėtojas, ir tai nesi tu.“
Leidinio rubrikoje „Dievo namuose“ matome paskutinį straipsnį „Apie vargšus“. Jo autorius Michael Bannon rašo: „Mūsų tarpe yra stokojančių. Mes, kaip tikinčiųjų į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų bendruomenė, turime atsakomybę rūpintis vieni kitais. Svarbu aukoti džiugiai ir dosniai. Jei nematote savo širdies kaip džiugios ir dosnios – melskite mūsų Viešpaties, kad jums ją suteiktų, kad galėtumėte teikti finansinę ir fizinę pagalbą stokojantiems. Viešpats pastebi kiekvieną savo brangų vaiką, kuris džiugiai tarnauja Jam, nors ir su skurdžiausiais ištekliais.“
Rubrikoje „Gyvenimas“ rasite net kelių autorių mintis. Straipsniuose „Tavo tarnas klauso“, „Krikščionių misijos“ ir „Aukojimasis“ keliami dvasiniai apmąstymai sustiprins jus ir subtiliai atskleis, kodėl verta tarnauti Dievui ir žmonėms.
Naujame žurnalo „Gyvieji šaltiniai“ rudens numeryje, paskutiniame puslapyje kiekvienas atras jo širdžiai artimą ir patį svarbiausią gyvenime patarimą kaip susitaikyti su Dievu. Pamažu mingant gamtai, žmogaus siela ieško artimesnio ryšio su Dievu, tad kviečiame jus pradėti savo nepaprastą kelionę su Jėzumi!
Būkite palaiminti! Linkime jums ramaus ir kūrybingo rudens su prasmingais skaitiniais!
Kviečiame prenumeruoti žurnalą „Gyvieji šaltiniai“ ir gauti jį tiesiai į namus.
